Rugpjūčio 8 dieną, sekmadienio popietę, Eigulių kapinėse Kaune buvo supiltas naujas žemės kauburėlis, kuris amžinajam poilsiui priglaudė partizaninio karo Lietuvoje vado Jono Žemaičio (1919-1953), vadinamo ketvirtuoju Lietuvos prezidentu, vyriausiosios ryšininkės Ninos Nausėdaitės palaikus. Visą savo jaunystę ir gyvenimą paaukojusi laisvės kovų siekiams, ji atgulė šalia Laptevų jūros tremtinės Dalios Grinkevičiūtės kapo. Ištikimą savo idealams Laisvės kovų ryšininkę į paskutinę kelionę palydėjo negausus būrelis Balchašo kalinių, oro sklandymo entuziastų, kaimynai, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė, LPKTS valdybos pirmininko pavaduotoja Jūratė Marcinkevičienė. 

N.Nausėdaitė, būdama dvidešimtmetė mergina, įsitraukė į partizaninį judėjimą ir tapo Tauro, Kęstučio, Vyčio, LLA Vilniaus apygardų štabų vyriausiąja ryšininke. Ja visiškai pasitikėjo Vyriausiojo partizanų štabo vadas J.Žemaitis. (Kada ji pateko į NKVD rankas ir apie tai sužinojo Jonas Žemaitis- nekeitė nei vadavietės, nei slapyvardžio. Jis pasakė: „Rasa (N.Nausėdaitės slapyvardis) ne iš tų, kurios išduoda, – viskas lieka kaip buvę!”) 

J. Žemaitis Ninai taip pat patikėjo savo sūnaus Laimučio globos reikalus – jis buvo tapęs čekistų dėmesio objektu ir jam iškilo grėsmė tapti įkaitu. 

Sunku įsivaizduoti, kiek jai reikėjo jėgų likti ištikimai savo bendražygiams, atsidūrus priešo rankose: be fizinio kankinimo, jai buvo pritaikytas itin ciniškas kankinimo būdas – visus metus ji, moteris, buvo laikoma vienutėje tais pačiais drabužiais, jai neleisdavo persirengti. Vėlesnės kančios Uchtos ir Kazachstano speclageriuose palaužė jos sveikatą ir iš ten 1955 metais Nina išėjo į laisvę sirgdama sunkia tuberkuliozės forma. Išgyvenusi visus sunkumus, ji iki paskutinės savo gyvenimo dienos didžiavosi: „Esu laiminga nieko neišdavusi“. 

Neturėjusi galimybės tęsti mokslų, ji dirbo ir įgyvendino savo svajonę, būdingą drąsiai ir savo idealams ištikimai asmenybei – draugų padedama savarankiškai pakilo į dangaus mėlynę sklandytuvu. Su didžiausiu susijaudinimu Nina prisimindavo šį įvykį, kuris galbūt tapo maža asmeninio pasitenkinimo kompensacija jos tragiškame ir kukliame gyvenime. 

N.Nausėdaitės veikla aprašyta ne viename leidinyje. Ji liks ne tik kaip viena ginkluotų partizaninių kovų dalyvių, vykdžiusi atsakingas J.Žemaičio-Vytauto, Juozo Lukšos-Kazimiero ir kitų šio judėjimo vadovų užduotis, bet ir likusi ištikima duotai priesaikai savo bendražygiams. 

Mažai kas Lietuvoje matė Lilijos Vjuginos filmą „Miško broliai – Lietuvos suskaldymas“, kuris buvo parodytas naktį iš šeštadienio į sekmadienį, po vidurnakčio, šių metų balandžio mėnesį per Rusijos visuomeninės televizijos RTR kanalą. Filme pasakojama apie J.Žemaičio-Vytauto paskutinius kalinimo metus ir jo pervežimą iš Vilniaus kalėjimo į susitikimą su L. Beriją Maskvoje. Pagrindinis filmo komentatorius profesorius, spectarnybų istorijos mokslų daktaras (taip jis įvardijamas filmo titruose) Anatolijus Sudoplatovas pasakoja apie 1944-1953 metais Lietuvoje vykusią ginkluotą rezistenciją, jos eigą. Turbūt tai pirmas filmas, kurį pažiūrėjęs Rusijos žiūrovas galėjo sužinoti apie jiems nežinomą, beveik dešimtmetį vykusį karą Lietuvoje ir metodus, kuriais buvo malšinamas mažos šalies ginkluotas pasipriešinimas. Filmo komentatorius, sprendžiant iš jo užimamų pareigų, iš pirmų šaltinių galėjo semtis medžiagos savo komentarams. Kada buvo rengiama medžiaga filmui, buvo abejojama, ar nebus išmesta dar viena šmeižto porcija ir istorijos neatitinkantys Lietuvos pokario gyvenimo faktai, atskiesti dabar madingu terorizmo atspalviu. Filmo autoriai pakankamai objektyviai nurodo pasekmes, kurios turėjo įtakos tolesniems istoriniams įvykiams Lietuvoje, 1939 metais pasirašius slaptą Ribentropo-Molotovo paktą. Pripažįstama, kad maža šalis tapo didžiųjų kaimynių manipuliacijų auka, ji Antrojo pasaulinio karo metu nepareiškė noro papildyti nei nacių, nei Raudonosios armijos gretų, o stojo į kovą su aiškiai pranašesnėmis karinėmis jėgomis. Filme teigiama, kad represinės struktūros, malšindamos rezistenciją pokario metais Lietuvoje, neteko 30 tūkst. narių. Reikia manyti, kad specialiųjų archyvų tyrinėtojas A. Sudoplatovas nepadidino šio skaičiaus. (Šias netektis galima lyginti tik su šiuo metu jau dešimtmetį besitęsiančiu karu Čečenijoje.) 

Kaip gyva anų laikų liudytoja filme apie savo ryšininkės veiklą, bendravimą su J.Žemaičiu ir išgyvenimus bei kančias ją kalinant pasakoja N.Nausėdaitė. „Veido“ žurnalas, išspaudinęs atsiliepimus apie šį filmą, teigia, kad jo kūrėjams N.Nausėdaitė tapo moraliniu etalonu – nieko neišsižadėjusios ir nieko neišdavusios. Pasirodžius filmui, šių eilučių autorius telefonu paskambino N.Nausėdaitei ir pasiteiravo, ar ji matė šį filmą. Nina pasakė, kad režisierė L. Vjugina jai atsiuntė vaizdo įrašą ir pasiguodė, jog neturi įrangos atkurti vaizdui, todėl teko pasinaudoti pažįstamų paslaugomis. Dalydamasi savo įspūdžiais apie filmo kūrimą, gavo pažadą iš režisierės, kad jame bus siekiama objektyvumo, nors prisipažino esant ribotoms jos galimybėms. 

Dėl šio filmo, parodyto pačiu nepalankiausiu Rusijos žiūrovui laiku (naktį), objektyvumo nekyla didelių abejonių, bet tai nereiškia, kad jis pabrėžia ryžtą atsisakyti imperijoje šimtmečiais puoselėtus siekius – savo įtakoje turėti Baltijos valstybes. Neseniai per Rusijos NTV televizijos kanalą buvo parodytas filmas „Nikolajus II“ iš serijos „Rusijos imperija“. Filmo autorius teigia, kad dėl nesėkmingo caro Nikolajaus II valstybės valdymo ir Spalio revoliucijos pasekmių Rusija neteko daug žemių, tapusių nepriklausomomis valstybėmis, tarp jų – Baltijos šalys. Autorius teigia, kad dėl slapto Ribentropo-Molotovo pakto atsirado galimybė atstatyti buvusios imperijos ribas, išskyrus Suomiją, o nugalėjus pakto bendrininkę – Vokietiją, savo įtakon paimti daugelį Vidurio Europos valstybių ir dalį pačios Vokietijos. Panašių pavyzdžių – nostalgijos buvusiai imperijai – galima pateikti labai daug. Tarkim, Rusijos visuomeninio televizijos Baltijos kanalo paskutinis filmas, parodytas paskutinę rugsėjo dieną „Nuosprendis Europai” iš ciklo „Amžiaus paslaptys”, kurio didesnė dalis skiriama Baltijos šalims. Šių šalių likimas taip pat siejamas su Ribentropo-Molotovo paktu, ir su nuostaba sužinome, kad Lietuvos delegatų grupė, pirmą kartą iškėlusi šio pakto teisėtumo klausimą Sovietų Sąjungos Aukščiausiojoje taryboje, pati iki galo neperskaitė šio pakto ir slaptųjų protokolų. Pasirodo, nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai neteisėtai buvo grąžintas Vilniaus kraštas, nes tuo metu jis buvo Lenkijos sudėtyje. O dėl Klaipėdos krašto už jo 8 tūkst. km plotą 35 mln. rublių Vokietijai sumokėjo buvusi Sovietų Sąjunga. (Suprask, kas moka pinigus – tam ir priklauso šis kraštas.) Kokių žinių galima laukti to paties kanalo žinių laidos Lietuvos „Laikas“ (Litovskoje „Vremia“), kurio transliacija pradėta nuo rugsėjo 1 dienos? Kanalas anonsuodamas būsimą laidą klipuose demonstravo Lietuvos vėliavą Gedimino bokšte, keisdamas ją nušalintojo prezidento R. Pakso ir V. Mazuronio nuotraukomis. Paskutiniai Lietuvos politinio gyvenimo įvykiai patvirtina, kad Rytų kaimynės tikslai iš esmės nesikeičia, tik juos bandoma įgyvendinti prisitaikant prie pakitusios geopolitinės situacijos. Visą tai patvirtina atstatydinto Prezidento byla, kurios naujus puslapius bando rašyti Darbo partija ir naujai sukurtas nenuilstamos R. Pakso gynėjos – Kazimiros Prunskienės šia proga pagimdytas politinis judėjimas. 

Nors N.Nausėdaitė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu, jai suteiktas karinis kapitono laipsnis, ji, būdama gyva Lietuvoje vykstančių politinių įvykių liudininke, jautėsi vieniša ir ilgėjosi savo žuvusių bendražygių. Jos žodžiais tariant: „Viskas būtų kitaip ir su mūsų atgauta nepriklausomybe, jeigu jie būtų išlikę“. Deja, tikrovė tokia: iki minimumo kuklios bebaimės ryšininkės laidotuvės, jaudinantį (mokamą) nekrologą rugpjūčio 7 dieną išspausdino dienraštis „Kauno diena“, o to paties laikraščio pirmajame puslapyje skaitytojas rado Remigijaus Jurgelaičio straipsnį „Nusipelnę gyventi geriau“ apie tai, kad keliolika parlamentarų per ketverių metų kadenciją sugebėjo pastatyti arba baigia statyti kiekvienas po prabangų namą. Nesmerkiant kiekvieno žmogaus įgimto noro gyventi geriau, jei jie atitinka visuomenei priimtinas normas, naudinga susimąstyti nors kapinių tyloje apie nekintamą turtą – žmogiškosios moralės vertybes. 

Vytautas GULIOKAS

«ХХ1 amzius»

29.10.2004

×